Perkūno žinyčia

Kai kryžiuočiai, pasinaudoję suirute, kuri, karaliui Mindaugui žuvus, įsigalėjo Lietuvoje, kelis kartus sunaikino šventąsias romuvas prie Nevėžio ir Dubysos, kunigaikštis Šventaragis sumanęs pastatyti didžiulę dievaičio Perkūno garbei žinyčią Neries ir Vilnios santakoj.

Tos vietos kunigaikščiui buvusios žinomos dar iš jaunų dienų, nes jaunas būdamas ten medžiodavęs. Taurakalnio slėny (dabar Pilies kalnas) kunigaikštis Šventaragis pastatęs šventyklą, pastatęs joje iš Palangos atvežtą rūstaus dievaičio Perkūno statulą ir sukūręs prieš ją šventąją ugnį, kurią saugoję vaidilos ir šventosios mergalės vaidilutės. Už šventyklos paskyręs vietą kunigaikščių kūnams deginti. Kunigaikščiui Šventaragiui mirus, jo sūnus Gerimantas, vykdydamas tėvo valią, iškirtęs šimtametį ąžuolyną, padaręs didelę aikštę, paaukojęs dievams daugybę žvėrių ir Lietuvos didikų ir bajorų akivaizduoje ant milžiniško laužo sudeginęs savo tėvo, kunigaikščio Šventaragio kūną. Sekant sentėvių papročiais, kunigaikštis buvęs sudegintas su puikiais šarvais ir ginklais, su gražiausiais rūbais. Kartu su kunigaikščiu buvę sudeginti jo medžiokliniai šunes, vanagas, sakalas, žirgas ir tarnas.
Priešais šventyklą buvęs pastatytas neaukštas apskritas bokštas (ant to bokšto pamatų stovi šiandieninė Vilniaus bazilikos varpinė), iš kurio krivės skelbdavę žmonėms dievų valią ir sekdavę saulės ir žvaigždžių takus.
Būdami stabmeldžiai, senovės lietuviai buvę prietaringi, tikėję burtais ir nieko nepradėdavę nepasitarę su burtininkais, burtininkėmis, kerėtojais ir dievų valios skelbėjais, kurių tuomet Lietuvoje būta daugybės. Vieni jų burdavę iš vandens putų, kiti iš dūmų, druskos, vaško, paukščių skridimo, vėjo linkmės ir iš kitų gamtos reiškinių.
Tai ir kunigaikštis Šventaragis, 96 metų senelis, pamaldus ir tikįs burtais, pradėdamas statyti Perkūno šventyklą, sumanęs pasitarti su žyne.
Kunigaikštis žinojęs žynę Burinimę, gyvenusią tuomet Žemaičiuose, Nemuno žemupy. Pasiuntęs pas ją kunigaikštis Šventaragis 6 rimtus senius su gausiomis ir brangiomis dovanomis, norėdamas patirti, kokia bus statomos šventyklos ateitis.
Sumani burtininkė, padariusi keletą burtų, pranašavusi, kad šventykla tol tesėsianti, kol lietuviai būsią stabmeldžiais. Burtininkė įsakius padaryti ir nuvežti kunigaikščiui Šventaragiui 122 plytas su įrašytais jose įvairiais ženklais, kurie turėję reikšti gerus ir blogus metus. Paskutinėj plytoj buvęs išraižytas kryžiaus ženklas su dviem skersiniais. Tai buvęs spėjimas, kad, kai ateisianti to ženklo eilė, krikščionys išnaikinsią stabmeldystę ir pačią šventyklą sugriausią. Kunigaikštis tas plytas liepęs įmūryti pietų pusėje.
Burtininkės pranašavimai išsipildę, nes už 122 metų Jogaila, parsidavęs lenkams, pats buvo pakrikštytas ir įsakė pakrikštyti visus lietuvius, sugriovė šventyklą, o ant jos pamatų pastatė katedros bažnyčią (po didžiuoju Vilniaus bazilikos altoriumi ir šiandien dar tebėra tas pats aukuras, ant kurio senovėje degė šventoji lietuvių ugnis). Kryžius su dviem skersiniais nuo to laiko pradėtas vartoti Vyčio raitelio skyde, ir tat reiškę, kad krikščionys priveikė stabmeldžius.

Nariams